Asvejos ežero dugnas povandeniniais archeologiniais tyrimų metodais su pertraukomis žvalgomas jau nuo 1998 m., kuomet į rytus nuo dabartinio Asvejos tilto, vedančio link Dubingių miestelio, pirmą kartą buvo surasti anksčiau čia stovėjusio tilto poliai, jo horizontalios konstrukcijos bei XVI-XVII a. datuojami archeologiniai radiniai: buityje naudotų indų šukės, koklių, čerpių, plytų dalys, įvairios metalinės statybinės detalės. Kitose ežero vietose povandeninių žvalgymų metu taip pat buvo surasta buvusios perkėlos vieta ir įvairiais laikotarpiais datuojamų medinių luotų – nuo pat akmens amžiaus laikų Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose plačiausiai naudotų vandens transporto priemonių.
Šiais metais tęsiant povandeninius Asvejos ežero žvalgymus, archeologus nustebino netikėtas radinys – senojo tilto vietoje, priklausančioje saugomai Dubingių piliavietės teritorijai, aptikti žmogaus palaikai. Toks atvejis, kuomet po vandeniu aptinkami žmogaus palaikai su jam priklausančiais asmeniniais daiktais kaip pavienis atsitiktinis objektas, o ne palaidojimas, yra unikalus ir pirmas Lietuvoje.
Archeologams kartu su profesionaliais narais G. Krakausku ir A. Matiuku žvalgant po vandeniu ir fiksuojant senojo tilto liekanas, 9 m gylyje, ežero šlaite, aptikti žmogaus palaikai, padengti dumblo ir smėlio sluoksniu. Aptiktą objektą atidengti buvo naudojamas povandeninių archeologinių tyrimų praktikoje įprastas vandens siurblys, tvirtinamas ant vandens paviršiuje plaukiojančios platformos. Po vandeniu suformuota tyrimų perkasa archeologų komandos, kurią sudarė R. Kraniauskas, Z. Baubonis ir tyrimų vadovė dr. E. Pranckėnaitė, buvo tiriama atidengiant surastą objektą žingsnis po žingsnio: plonais sluoksneliais šalinant dumblo ir smėlio sluoksnius bei kruopščiai fiksuojant, kaip tai yra įprasta archeologijos metodikai.
Preliminariais duomenimis, tyrimų metu surasti viduramžių kario palaikai. Tai liudija šalia aptiktas kardas, gerai išlikę ilgi odiniai auliniai batai, prie kurių pritvirtinti pentinai, du peiliukai, kurių vienas su odinėmis makštimis, dirželių liekanos. Pagal analogijas, šie radiniai gali būti datuojami XVI a. Tyrėjus stebina puikiai išlikę iš organinių medžiagų (odos) pagaminti daiktai: aprangos detalės, makštys, dirželiai. Remiantis pirminėmis antropologų išvadomis – tai jauno vyro palaikai, kurio mirties priežasties osteologinė medžiaga neatskleidžia, tačiau tyrimai bus tęsiami. Osteologinė medžiaga šiuo metu yra tiriama Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, o archeologiniai radiniai yra perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui ir konservuojami. Pasitelkus archeologinius, istorinius, antropologinius tyrimų duomenis ir metodus bei atlikus išsamius tyrimus, bus atskleista dar daugiau šio unikalaus radinio paslapčių, kurios neabejotinai papildys Lietuvos ir Europos viduramžių istoriją.
Elena Pranckėnaitė
archeologė
